Sveiki

Rašo paklydėlis iš Danijos. Pradėsiu Erasmus studentų istorijų ciklą. Sorry, kad taip ilgai nerašiau, bet mes čia su lietuviais gyvendami turėjom tiek proginių reikalų, kad prie kompo nebuvo kada prisėda.

Apie kelionę:

Viskas prasidėjo Vilniuje. Važiavome su Gedimino mašina. Mane jis paėmė nuo barakų 00.15 val. ryto. Pamatavome savo tašes – užima trečdalį bagažinės abi. Šaunu, į limitus sutilpom Tada pasukome Kauno link, kur laukė dvi mūsų pakeleivės. Radome pirmosios būstą – tėvai laiko po tašę ir ji vieną. Apsidžiaugėm, kad paimtų daiktų kiekis vos viršija mūsiškį. O tada vos tempdamas 120×80x40 cm dydžio tašę pasirodė jos brolis sumistas. „Mergaitėms reikia daug daiktų“ cituoju jos mamą. Nu nesikeikiant tai na… jų tiek reikia – fenai, prailgintuvai, prausimosi ir kosmetikos priemonės, pilna spinta drabužių, peilis, atidarytuvas konservams, fairy butelis, spiralė, tinklo laidai – tai tik dalis daiktų, kuriuos mačiau, nes kol kas ji išpakavo tik trečdalį savosios tašės (aš net šampūno neėmiau, nes kaip ir Danijoj galima nusipirkti). Na bent jau maisto daug įsidėjo, tai tik vakar lietuvišką maistą užbaigėm. Prašėme pasiimti miegmaišius, kad turėtų kur miegoti kelionėje – nepaėmė. Turbūt netilpo….
Tęsiu toliau, Kaune apsipirkom daug cigarečių (kurias čia dvigubai brangiau parduosim) ir negendančių gėrimų (kuriuos ir patys pamažu suvartosim). Tada paėmėme paskutinę pakeleivę. Vaizdas irgi beveik toks pat tragiškas. Prie jos tėvų nesikeikiau, bet supratau, jog mašinai kelionė bus sunki. Krovėmės 30min kol pagaliau tilpo viskas. Mano kuprinė nuėjo šturmanui tarp kojų, nes beveik visą bagažinę užėmė panelių tašės. Kitą mamą pacitavus: „Tai gi mašina važiuojat, tilps daiktai“, o kad mašinai beveik 2000km reikia su tokia apkrova nuvažiuot tai jai vienodai – ne jos gi mašina duslintuvą į asfaltą brūžins. Mes panas lazdavojom ir vis dar lazdavojam už tiek daiktų.

Keliaujant

iškilo problemos su padangom, galinis ratas dėl didelės apkrovos pradėjo leist. Degalinėj slėgį privarėm iki 3atmosferų, nustojo. Bet Gedui pūtinėjant padangas bet kaip, kiekvienoj gavosi slėgis virš 2,4 atm., o tai leido mums linksmintis čiuožinėjant Lenkijos keliais ir netgi Vokietijos autostradomis (lietus pylė kaip iš kibiro). Lenkijoj nustebino Varšuvos keliai – centre, kur yra daug išsukimų žiede, nebuvo nė vieno ženklo, tai teko grybaut po kaimo keliukus, nes pataikėm ne į tą nusukimą. Lenkai pakvaišę dėl Žolinių. Tą dieną miestai buvo kaip išmirę, nedirbo parduotuvės, žmonės buriavosi prie bažnyčių ir kapinių (o lietus juk pliaupė).

Vakarėjant pasiekėm Berlyną,

ten apsistojome pas juodukus. Hermanas ir jo drovusis pusbrolis priėmė labai šiltai. Pavedžiojo po miestą, pirmą vakarą išlydėjome jų draugą į Maskvą, tai jie mus vaišino barbekiu kepta vištiena su ypatingai aštriu čili, o mes juos ypatingai švelnia Stumbro degtine. Kaip ji jiems patiko, išvažiuodami dar butelaitį palikom. Vakare buvom pasižiūrėt naktinio Berlyno. Jis buvo subombarduotas II pasaulinio karo metu, todėl nieko įspūdingo mieste neliko. Buvom užklydę į karo metu buvusią benamių prieglaudą, kuri dabar virtusi menininkų prieglobsčiu. Pilna visokiausių grafiti, paveikslų, purvina, groja muzika, kiekvienam aukšte skirtingo stiliaus darbų parodos, vyrauja chaosas, laiptinėse pilna išdaužytų langų. Susidaro slogus įspūdis, bet akys vis viena stebisi tų žmonių pasirinkimu gyvuoti tokioje erdvėje.
Po naktinio pasivaikščiojimo grįžome namo, paplepėjome iki vidurnakčio ir miegučio – mūsų laukė kelionė. Bet kaip ryte nustebau pamatęs miegantį drovųjį pusbrolį ant grindų su drabužiais ir apsidengusį ne kojas, bet veidą. Po to jis teleportavosi miegoti ant fotelio. Tada jau kaldra uždengė jį visą totaliai. Žinoma, Hermanas turi labai didelę ir fainą lovą, bet mūsų šauniosios panelės ją okupavo, palikdamos vyrams grindis… O ką darysi, tenka

Iki Arhuso,

kur mūsų laukė Gedimino klasiokai lietuviai, vykome ratais kvadratais. Radome jų nurodytą gatvę 28km nuo Arhuso esančiame kurortiniame miestelyje, tik niekaip nepavyko rasti namo numerio. Pasiskambinus paaiškėjo, kad tokiu pačiu pavadinimu yra gatvė pačiame mieste. Ką darysi, pasivaikščiojom nuo Baltijos jūros einančia įlanka po buvusios pilies griuvėsius, o tada grįžome pas lietuvius. Sunku orientuotis mieste be žemėlapio, bet žmonės paslaugūs, radom visai greitai. Susipažinom su Gintu, jo panele ir dar vienu ten gyvenančiu lietuviu. Kaip vakare baplepant sužinojome, čia jų jau pilna. Miestas kolonizuotas Ilgai nenaktinėjom, nes reikėjo 8.30 būti kalbos kursuose.

Aalborge

universitetą radome greit. Uniko teritorija tikrai didelė, o pats yra modernus. Dažnai galvoju apie Lietuvoje likusius draugus… Apie tolesnius įspūdžius parašysiu vėliau, ikiux

P.S. Fotiko neturiu, bet parengsiu video su kamera, tad vaizdų dar teks palaukti.