Jamam randominius alpių kalnus

Nesu sporto aistruolis, nežiūriu futbolo (na, krepšinį su alumi karts nuo karto pažiūriu). Bet tai dažnai man kyla visiškai durnų idėjų, ypač vakarais – pvz. užlipti į kalną, pažiūrėt kaip mirtingųjų miestai šviečia.

Tai va, buvo iš esmes viskas taip – grįžtu iš darbo apie 19 val, pakalbinu kolegas gal kas norėtų kartu keliauti, galų gale vienas sutinka. Susiruošėm ir išvažiavome apie 20.00, važiuoti dviračiu gan toli – pusvalandis kelio. Foto – vaizdas iš papedes – galima pamatyt legendinį Ženevos fontaną apačioje ir didžiausia Alpių kalną – Mont Blanc`ą.

Po to su tais pačiais dviračiai kilam apie 40 min į kalną (tol kol kelias asvaltuotas ir statumas nedidelis). Tada padedam dvirkus kažkur į krūmą ir toliau kopiam be jų.

Einam tai miškais tai plynėm (ejome palei keltuvo trasą, kuri veikia tik tai žiemą). Statumas gan didelis, bet visai nepavargsti – pagrindinis padūsimas – buvo su dviračiais važiuot. Foto – pirmasis “pitstopas” – 10% viso kelio (reikėjo po dviračių pailsėt, nes iki čia – su dviračiais nuvažiavom iš tenai apačios )

Po kelių valandų, praėję visus gamtos išbandymus – tamsą, akmenis, uolietą dirvą, priėjome plynė – tą kalno viršutinė dalis kur nėra medžių. Tamsu, nes jau apie 23.00, o mėnulis dar pilnai nepakilęs. Vaizdas į apačia – nuostabus – žodžiais nenupasakosi, o fotiko nieks normalaus neturėjo (ir ką jau kalbėt apie stovą).

Pasivaikščiojam čia dar apie 1 valandą -  mėnulis pakilo – matomumas puikus – galime be problemų pamatyti savo šešėlius. Pasivaikščiojus žiūrime į laikrodį, nusikeikiame ir einame atgal. Leidžiamės ne tiesiai, o šonais, nes kažkaip noras gyvent keliasi kvadratu pažiūrėjus žemyn. Stengiamės eiti, ten kur nešviečia mėnulis – į akis spigina stipriau nei saulė dieną.

Po kelių valandų nusileidžiam, važiuojam namo – namai kažkur apačioj, tai mint nereikėjo, beveik iki pat namų, tik vat stabdžių kaladėles spėju reikia keist.

PS. Apie darbą vėliau – o desertui: