Hey, spėkit kas grįžo taip taip taip, vakar po pietų visa šutvė parvyko namo. Tenka pasigirti, kad efektyvumas 100%, tai yra, kiek išvyko tiek ir grįžo…

kaip vienas iš organizatorių pasidalinsiu keliais ypatumais viso šio įvykio. Kas krito į akis, tai kad vaikinų list’as aiškus buvo jau seniai…o merginų…na kaip ir buvo galima tikėtis..pasikeitė beveik kardinaliai per paskutines 3 dienas. Pavardėm neminėsiu, bet kai kurie nuvylė stipriai galvodami priežastis kodėl nevarys su mumis ir net supykdžiusių mane buvo, o taip retai būna Aišku buvo ir tokių kurie tikrai turėjo rimtas priežastis ir negalėjo, o visiem kitiem: SHAME ON YOU! taigi short apžvalgą padarysiu:

Penktadienio vakaras: nuvyko su 2 automobiliais i AKROPOLĮ, apsiprekint. Turėjom jau surinkę nemažą dalį litų, nors visi buvo tikri, kad tų 400lt neprireiks MAXIMOJE. Aišku prie kasų padarėm maža totalizatorių dėl bendros sumos, mano “stafkė” buvo 260lt, deja, po pirmų 5 min ji buvo išniekinta, per likusį laiką sąskaita pasiekė 400lt už tai gavom 8 MAXIMA libdukus

Šeštadienis: ryte susirinkom “beveik visi laiku” iš Vilniaus išvykom kažkur 7:45-8:00. Gera kelio danga ir milicijos nebuvimas labai padėjo daug nevėluot ir nuvykom 8:45 prie upės. Susiradom “naparnikus” savo ir visi Titanikai pajudėjo į savo paskutinę kelionę pirmam sustojime pastebėjom kad Lioška išnaikino didžiąją dalį alaus atsargų ir irklavo random, aišku negalejom nepastebėt ištepto Petro veido, kuriuo jis taip didžiuojasi, bet iš esmės visi plaukė ant vandens, o ne po juo. Kaip vėliau paaiškėjo noras plaukti visą dieną buvo labai jau naivus ir paskutines porą valandų girdejosi šūksniai: Gaidys….Andrius Gai…. aš ir pats paskutinę valandą keikiau ir upę, ir vabalus, ir saulę, ir save, ir bobutes, kurios vis sakydavo: oi dar toli vaikeli, toli…galop parplaukėm visi iki finišo ir pradėjo klausinėt, kur tas …. kur sugalvojo tiek plaukt pabėgau parsiritom namo, o ten jau padėka mamai už tuos 60cepelinų (kurių aš nevalgau ) ir tėčiui (ypač nuo Gučio) už Stakliškių Suktinį vakare kaip visada, pasivakarojom.

Sekmadienis: Paulius aka “asilo galva” 7:00 sugalvojo, kad neturi ką veikt tai reikia keltis… galiausiai 9val visi jau buvo ant kojų. Nuostabą sukėlė tai jog Lioška atsikėlė jau girtas, o Petras vis dar nebuvo nusivalęs veido. nuvarėm pasimaudyt, prirumbijom kavos pas mane namie ir pakeliui važiuodami aplankėm plane paminėtas vietas, bei dar daugiau. Vakare buvo šios toks afterparty, bet apie jie plačiau nereikia.

taigi, didelis dėkui visiem susirinkusiems, tikrai nuostabų savaitgalį apturėjau ir nepastebėjau kaip jis greitai praėjo, palikit savo nuomones komentaruose apie jį, smagu juk paskaityti bus.

FOTO GALERIJA

ir nominacijos (pasiūlytos Karolio):

1. Už geriausią irklavimą – Lioškai (sportinis random)
2. Už draugiškiausią partnerį – Petrui(kol su juo plaukė Skirma) ir Skirmai (už Petro veido kairę pusę)
3. Už tai, ko padaryti beveik neįmanoma – Egiui (baidarės apvertimas)
4. Už pastangas saugant baidares, kad nenuplauktų – Juliai (paleido tris baidares kol kiti laisvino vietą alui)

Neseniai su Petru tokią temą prisiminėm. Kaip ir balkonas mūsų pilnėja ir apsisukti ten nebe labai yra kur. Ir spėkit gi kodėl? Ogi prikaupėm butelių per savo tinginystę Kadangi jau ruošiamės šitą gėrį likviduoti, tai dar sakau kokios nors naudos iš jos išpešti reikėtų. Tiesa, buvo apsvarstytas variantas nenešti iki kol tuščios taros supirkimo kaina dar šoktelės, bet dėl asmeninės gerovės svarstymas buvo atmestas (dar balkonas nudribs nuo svorio ).

Bet gana čia sapalioti niekus. Siūlau paspėlioti kiek gi mes jų prikaupę esam. Rašykit į komentarų skiltį.

Pasufleravimui:

Senokai jums kvaršinom galvas su visokiomis mįslėmis, tai pamaniau jog reikia įbesti šiokią tokią diskusiją

Taigi, klausiu aš jūsų: Kas Čia ???

Pastarosiomis dienomis tik atvėrus balkono langą vėliau vakare, priskrenda būriai įvairiausių skraidančių padarų, kurie niekaip nenori išskristi atgal. Visuomet sutūpia ant lubų arba jei jie didesni, tai zuja po visą kambarį arba galiausiai lenda skraidyti kur nors panosei. Na kiek šitaip galima. Aš, žinoma, kantrus žmogus, bet Petras nebūtų Petras, jei nesiimtų drastiškų priemonių.

Skraidantys padarai pirmiausia buvo vaikomi įvairiais rakandais, kaip keptuvės ir plaktukai, mėsai mušti, o po to, kai jie nepakluso, teko panaudoti ir dezodorantą, ir ugnį… Manau po šito jie supras, kad nėra čia ko skraidyti kur nereikia

Nesu sporto aistruolis, nežiūriu futbolo (na, krepšinį su alumi karts nuo karto pažiūriu). Bet tai dažnai man kyla visiškai durnų idėjų, ypač vakarais – pvz. užlipti į kalną, pažiūrėt kaip mirtingųjų miestai šviečia.

Tai va, buvo iš esmes viskas taip – grįžtu iš darbo apie 19 val, pakalbinu kolegas gal kas norėtų kartu keliauti, galų gale vienas sutinka. Susiruošėm ir išvažiavome apie 20.00, važiuoti dviračiu gan toli – pusvalandis kelio. Foto – vaizdas iš papedes – galima pamatyt legendinį Ženevos fontaną apačioje ir didžiausia Alpių kalną – Mont Blanc`ą.

Po to su tais pačiais dviračiai kilam apie 40 min į kalną (tol kol kelias asvaltuotas ir statumas nedidelis). Tada padedam dvirkus kažkur į krūmą ir toliau kopiam be jų.

Einam tai miškais tai plynėm (ejome palei keltuvo trasą, kuri veikia tik tai žiemą). Statumas gan didelis, bet visai nepavargsti – pagrindinis padūsimas – buvo su dviračiais važiuot. Foto – pirmasis “pitstopas” – 10% viso kelio (reikėjo po dviračių pailsėt, nes iki čia – su dviračiais nuvažiavom iš tenai apačios )

Po kelių valandų, praėję visus gamtos išbandymus – tamsą, akmenis, uolietą dirvą, priėjome plynė – tą kalno viršutinė dalis kur nėra medžių. Tamsu, nes jau apie 23.00, o mėnulis dar pilnai nepakilęs. Vaizdas į apačia – nuostabus – žodžiais nenupasakosi, o fotiko nieks normalaus neturėjo (ir ką jau kalbėt apie stovą).

Pasivaikščiojam čia dar apie 1 valandą -  mėnulis pakilo – matomumas puikus – galime be problemų pamatyti savo šešėlius. Pasivaikščiojus žiūrime į laikrodį, nusikeikiame ir einame atgal. Leidžiamės ne tiesiai, o šonais, nes kažkaip noras gyvent keliasi kvadratu pažiūrėjus žemyn. Stengiamės eiti, ten kur nešviečia mėnulis – į akis spigina stipriau nei saulė dieną.

Po kelių valandų nusileidžiam, važiuojam namo – namai kažkur apačioj, tai mint nereikėjo, beveik iki pat namų, tik vat stabdžių kaladėles spėju reikia keist.

PS. Apie darbą vėliau – o desertui:

Jau ilgokai nieko neberašau, kažkaip  vis įkvėpimas neateidavo, bet pagaliau jis čia
Baigėsi jau futbolas senokai, bobslėjaus vis dar nerodo, tad kaip ir laikas apžvelgti apklausą, apie sporto aistruolius. Dauguma mūsų skaitytojų žiūri futbolą, ir kaip pridera geram lietuviui geria alų už pergales Taip ir reikia.
Kaip matyti iš rezultatų, formulės fanų nėra daug, matyt dėl to, kad Lietuvoje nevyksta tokios lenktynės. Tiesą sakant ir bobslėjaus pasičiaužymų retokai tebūna, gal tik žiemą, kur nors ant kalnelių
Nelabai džiugina pasisakiusių prieš sportą kiekis, jų pakankamai nemažai … Įdomų būtų sužinoti taip atsakiusiųjų santykį lyčių požiūriu.
Na bet ką jau čia, baigėsi vieni čempionatai, ateis kiti. Tuo tarpu vasara, reikia lėkti atostogauti, prie vandens su draugais, ar draugėm   Ta proga ir nauja apklausa.

Vasara, visi tūsinasi, tūsinuosi ir aš, savaip. Taigi – jei kas dar nežino, šią vasarą aš atliekų mokslinę praktiką europos branduolinių tyrimu centre (CERN) – dabar papasakosiu pora smulkmenelių.

 Kelionė

Į Ženevą  nuskridau birželio 30 dieną, skridau per Kopenhaga, lyg ir nieko ypatingo ir neįvyko – bet maloniai nustebino ilgos vėjo malūnų eilės Danijos jūroje (yay, brangesnė ir švaresnė elektra). Į Ženevą nusigavome (skridome penkiese) apie 12.00 vietiniu laiku, išeinam į lauką ir stovim priblokšti  – >30°C (Lietuvoje be abejo lijo). Šiaip ne taip, sumokam 3frankus už transportą ir nusigaunam iki CERN’o (jis nuo aerouosto visai netoli, nors ir apskritai Ženeva – nedidelis miestas – Kauno didumo).

CERN’e aišku (pagrindindinė “bazė” – Meyrin’e), bardakas,  na ko ir tikėtasi. Taigi su didelėm tašėm turėjome lakstyti iš vieno pastato į kitą, kiekviename vis gaudami nurodymą eitį į sekantį. Reikejo aplankyti gal 5 pastatus kol radome žmogų – kuris, tikriausiai pasigailėjęs mūsų, leido pasidėti tašes į tam tikrą sandėliuką. Ok, bėgiojam toliau – surandam mūsų komandos “sekretorę”, po to dar apie 4 ofisus (be abejo, visi jie yra skirtinguose pastatuose) na ir apie 5 valandą turime esame užregistruoti kaip oficialūs CERN darbuotojai ir turime CERN ID korteles. Ok, toliau sedu į CERN shuttlą (čia taip transportas vadinasi) ir važiuoju į savo hostelį.

 Barakas

Gyvenu nedidelio miestelio vardu “St. Genis” pakraštyje. Gyvename po vieną kambaryje, vaizdas pro langą kas diena nuostabus ir vis kitoks – mes juk tarp kalnų esame. Visa kita kaip ir gimtajame bendrabutyje – daug chebros, bendri tūlikai ir dušai. Na, aišku, laivelių nieks neleidinėja.

 Mokslai

Kiekvieną rytą turime keltis 8 ryto ir žygiuoti/važiuoti į paskaitas. Paskaitos neprivalomos, bet jos įdomios ir didžioji dauguma jas lanko. Tvarkarašti galima rasti čia, čia pat rasite ir paskaitų vaizdo įrašus, taigi jei turėsite laisvo laiko galite pažiūrėti. Studentai labai linksmi, visur vyrauja draugiška nuotaika ir dėstytojai/profesoriai labai apsidžiaugia kai per pietus prisėdi prie jų ir pradedi klausinėti durnų klausimų.

 Darbas

Po paskaitų keliauju į darbą – ofisą, kuris pats yra netoli nuo auditorijų. Dirbu prie CMS projekto. CMS detektorius iš esmės turi tą pačią paskirti kaip ir ATLAS tiktais pasirinkti kitokie “hardwariniai” sprendimai – plačiau čia. Galėčiau papasakoti žymiai daugiau ir plačiau – bet tam vėlgi reikia atskiro įrašo.

Į darbą ir paskaitas keliauju dviračiu – čia juos gauna visi norintys studentai ir darbuotojai.

---

Už foto ačiū Aleksandrui S. Tautvilui M. ir Mindaugui K.

---

PS. čia mano pirmasis postas (vertinti kritiškai), kiekvienas komentaras padidina sekančio įrašo tikimybę.PPS. Valgau dabar makaronus su padažu, makaronus darėm pagal Italo vardu Valerijus receptą.

Tylu… aplinkui nė gyvos dvasios… įtartinai per tylu… savo fox‘iškom kojytėm šuoliuoju koridoriumi…tipenu tyliai ir klausausi… negi taip nieko ir neišgirsiu??? AHA kažkas yra mmmmmmmmmmm… NE, tik vanduo verkia iš nuobodulio, o gal dėl vienatvės… Įskaudino jį, paliko kažkas, ak, kaip primena romantišką istoriją tik deja be romantiškos pabaigos. Bent jau ašaras užsukti galėjo, o dabar šitaip…

Vienas… Du… Trys… Šuoliukas ten, šuoliukas čia… RADAU NIEKĄ. Niekas – kalbėti nemoka, vadinasi ne žmogus, nesiskaito…

Kur po šimts velnių dingo Studentiškas pasaulis? Akimirką jis klegėjo, o dabar liko tik Riaubiškytės balsas įkyriai rėkiantis už lango, kurio neperrėkia net PŪKUOTUKO daina apie balionėlį . Dar prieš sekundę visi zujo su agurkais ir makaronais rankose į virtuvę, atgal, druskytės, atgal, degtukų, atgal, mėsytės, atgal, šaukšto, atgal… O dabar liko tik Sąžinė, atrodanti kaip bulvytė, kvepianti bulvytėmis, ak, kodėl tu ne bulvytė???

Jų buvo šimtai, liko vos keli – NEMIRTINGIEJI . Net kaimynukas susirinko „šmutkes“ ir „pasiplovė“ vasarai, o maniau, bus čia amžinai, pasirodo dirba berniukas degtinėlę kairėn dešinėn laisto . Šuoliukas ten.. šuoliukas čia… pritūpimas…klastingas suklaidinimas… vėl – nieko.

Ai užteks… nusibodo jau… vis tiek niekas negaudo 13 barakas mirė vasarai, o vat „Treninginė“ (aut.pat. budėtoja) gyvens čia NETERMINUOTAI ir draskys mano kailiuką už fox‘iškas išdaigas…

P.S. Mūza atėjo, bet pamiršo išeiti Laimei barakas.net skaitytojai, nepamiršta čia užeiti